Čiuožimas ant ledo – intriguoja, gąsdina ir įtraukia

Čiuožimas ant ledo – intriguoja, gąsdina ir įtraukia

Kauno žiemos sporto mokykla „ Baltų ainiai“ vykdo projektą „Ant ledo čiuožk – sveiką ateitį paruošk!“, bendrai finansuojamą Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Projekto metu vykdomi nemokami čiuožimo užsiėmimai ant ledo ir varžybos įvairaus amžiaus žmonėms. Iki šiol užsiėmimuose sulaukėme nuo 4 iki 67 m. amžiaus dalyvių, kuriems susidraugauti su ledu padeda mokyklos „Baltų ainiai“ treneriai. Pakalbinome vieną iš jų – Loretą Vitkauskienę, išugdžiusią ne vieną čiuožėjų, Lietuvos čempionų ir prizininkų, tarptautinių varžybų dalyvių kartą.

  1. Turite jau daugiau nei 30 metų treniravimo patirtį. Ar per šį laikotarpį pastebėjote besikreipiančių lankyti dailųjį čiuožimą vaikų fizinio pasiruošimo, laikysenos, psichologinės ir fizinės sveikatos pokyčius, tendencijas?

Taip, per savo kaip trenerės karjerą pastebėjau, kad lankyti dailųjį čiuožimą ateina vis prastesnio fizinio pasiruošimo ir sveikatos vaikai. Matyt šiais laikais tėvai vis labiau užimti ir mažiau laiko gali skirti aktyvios fizinės veiklos užsiėmimui su vaiku, tad pristato jį treneriui su viltimi, kad po valandos treniruotės vaiką pasiims su pagerėjusia fizine sveikata. Bet tai yra sistemingas darbas. Jeigu vaikai nepertraukiamai lanko užsiėmimus ir ant ledo ir bendrojo fizinio pasiruošimo, tai rezultatai ateina, vaikai susitprėja. Būna kai kurie atėję nemoka per virvutę šokinėti ar net pritūpimo nepavyksta padaryti. Ateina ir tokių vaikų, kurių fizinis sudėjimas turi potencialą, bet kūnas silpnas, reikia jį stiprinti. Kaip pavyzdys gali būti mano auklėtinė Agnė Ivanovaitė. Čiuožimo užsiėmimus pradėjo lankyti būdama 4,5 m. amžiaus ir iš visos grupės buvo silpniausia mergaitė. Bet didelį dėmesį kreipėme bendram fiziniam pasiruošimui, lankstumo, šoklumo ir vestibiuliarinio aparato lavinimui, sistemingai stiprinome kojų, nugaros, rankų raumenis ir taip paruošėme kūną ateities krūviams. Agnės fizinis potencialas šiame etape išryškėjo labiausiai ir dabar būdama 11-os metų yra stipriausia grupėje ir netgi visa galva lenkia vyresnes mergaites.

Trenerė Loreta Vitkauskienė su auklėtine Agne Ivanovaite po tarptautinių dailiojo čiuožimo varžybų

Taip pat pastebėjau, kad pastaraisiais metais tėveliai atveda vaikus, turinčius problemų su stuburu ir pėdomis. Kai kuriems į pilnapadystę linkusiems vaikams net gydytojai pataria lankyti dailiojo čiuožimo užsiėmimus. Ateina ir nuolat sloguojantys vaikai. Ir iš tikrųjų turime pavyzdžių, kam šios problemos pasitaisė.

  1. Ugdote profesionalius dailiojo čiuožimo sportininkus nuo labai jauno amžiaus (3-5 metukų), tačiau čiuožimu ant ledo susidomi įvairaus amžiaus žmonės. Koks Jūsų požiūris į žmones, nusprendusius mokytis čiuožti paauglystėje, pilnametystėje ar dar vyresniame amžiuje? Ar egzistuoja amžiaus riba?

Amžiaus ribos tikrai nėra! Deja, bet Lietuvoje ilgą laiką buvo „kreivai“ žiūrima į paauglius ir suaugusius atėjusius mokytis čiuožti. O ir patys žmonės labiau kompleksuoti. Užsienio šalyse tai yra labai populiaru. Suaugusieji tiesiog nori išmokti čiuožti, neturi iliuzijų tapti profesionaliais sportininkais, bet siekia įvaldyti kai kuriuos sudėtingesnius elementus. Profesionaliam sportui yra ugdoma nuo mažens, o mokytis čiuožti tiesiog pramogai galima pradėti bet kada ir tikrai bus išmokta. Svarbiausia, kad būtų noras. Suaugę jau turi kryptingą tikslą, o vaikus pirmiausia reikia sudominti, tėvai ir treneriai turi skatinti, mokyti ir aiškinti vaikams, kokiu tikslu jie lanko užsiėmimus.

  1. Kaip skiriasi pirmųjų žingsnių ant ledo mokymas skirtingo amžiaus žmonėms?

Vaikų koordinacija ir vikrumas dažnu atveju yra geresnis nei suaugusių, tačiau savo kūno pažinimas ir judesių suvokimas yra gerokai prastesnis. Ypač 2-4 metukų vaikams reikia daug laiko įvaldyti pirminius įgūdžius ant ledo. Tokio amžiaus vaikai dažniausiai dar neskiria kairės ir dešinės pusių, nepažįsta savo kūno dalių, nežino jų galimybių, todėl juos mokome vaikščioti ledu tarsi eitų su batukais, mokome kaip kristi ir atsistoti, kaip pasilenkus pakelti kokį daiktą nuo ledo, žaidžiam žaidimus, kad vaikas priprastų prie ledo. 5-8 m. amžiaus vaikai jau supratingesni, šiek tiek išlavinti darželyje ar mokykloje. Tokio amžiaus vaikai greičiau įvaldo bazinius įgūdžius ir pereinama prie sudėtingesnių elementų mokymo. Maždaug nuo 9 m. amžiaus skirčiau trečiają grupę, kuomet pirminiai įgūdžiai įgaunami labai greitai, bet į profesionalųjį sportą jau labai sunku „įšokti“, nes dažniausiai jau būna dailiajam čiuožimui netinkamai susidariusi fizinė komplektacija. Aišku būna išimčių. Štai dailiojo čiuožimo trenere Klaipėdoje dirbanti Edita Dvarionienė čiuožti pradėjo būdama 12-os metų amžiaus, o jau 16-17 m. atstovavo Lietuvą Europos čempionate! Guostė Damulevičiūtė pradėjo 10 m. amžiaus, vėliau perėjo į šokių ant ledo rungtį su partneriu Deividu Kizala ir iki 19 m. amžiaus spėjo sudalyvauti pasaulio jaunimo čempionatuose, jaunimo olimpiniame festivalyje ir Europos suaugusiųjų čempionate. Tačiau, kad būtų pasiekta sportinių aukštumų turi sukristi nemažai palankių faktorių.

Bet kokiu atveju nepriklausomai nuo amžiaus visi pirmiausia mokomi išsilaikyti ant ledo, atsispirti, sustoti, apsisukti, kristi ir atsikelti. Tik amžius dažnai lemia, kaip greitai šie įgūdžiai yra įsisavinami.

  1. Kokių dailiojo čiuožimo elementų mokote projekto dalyvius?

Pradinio rengimo elementų – atsispyrimai pirmyn ir atgal, kojų kryžiavimai, „gandriukai“ (slydimas pakėlus vieną koją, sulenktą 90 laipsnių kampu), pritūpimai, „burbuliukai“ (slydimas palaipsniui išskiečiant ir suglaudžiant kojas tarsi piešiant burbulus ant ledo), įtūpstai, čiuožimas lanku ant vienos briaunos. Kas jau įvaldo atsispyrimus, mokome atlikti posūkius. Mokosi ir suktukų ant dviejų kojų ir ant vienos. Išmokus atlikti kai kuriuos pratimus vykdome estafetes. Taip pat mokome saugiai kristi ir taisyklingai atsistoti nuo ledo. Treniruotės pradžioje visi atlieka pratimus kartu, o vėliau individualiai pagal pajėgumą.

  1. Čiuožimas gąsdina griuvimais ant šalto ir kieto ledo bei ganėtinai žema aplinkos temperatūra. Ar įmanoma išmokti griūti „minkštai“? Ką daryti siekiant maksimaliai išvengti susižalojimų rizikos?

Griuvimai ypač gąsdina pradžioje ir tiems, kam sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Galima sumažinti griuvimo tikimybę pirmiausia išlaikant taisyklingą kūno padėtį ant ledo – neatsilošti per daug atgal ir nepernešti kūno svorio ant kulnų, kad išvengtume griuvimo ant sėdmenų ir apatinės nugaros dalies ar, dar blogiau – netrenktume pakaušiu į ledą. Taip pat pernelyg nesilenkti į priekį, kad neužkliūtume už pačiūžos dantukų ir negriūtume ant kelių. Dažnai krentama, kai nepavyksta sukoordinuoti kūno taip, kaip paaiškino treneris, todėl yra svarbu atidžiai ir iki galo išklausyti trenerio patarimų bei nepervertinti savo jėgų. Netgi apranga turi įtakos siekiant išvengti sužalojimų. Čiuožiantis turi vilkėti tokiais rūbais, kurie nevaržytų judesių, būtų labiau prigludę prie kūno nei laisvai plėvesuojantys. Ilgi sijonai ar paltai išvis turi būti pamiršti ruošiantis užsiėmimui ant ledo. Svarbu ir tinkamai paruoštas inventorius. Pačiūžų pavažos turi būti aštrios, kad nepraslystų, o pačiūžų batai pakankamai tvirti ties čiurna ir tvirtai suvarstyti. Čiurna pačiūžoje turi jaustis tvirtai kaip gipse.

Profesionaliai čiuožiantys sportininkai atlikdami sudėtingus elementus dažnai krenta, bet šie kritimai dažniausiai būna neskausmingi, kadangi tie patys pratimai atliekami daugybę kartų, čiuožėjas žino savo kūno padėtį kiekviename pratimo momente ir gali tikėtis bei paruošti savo kūną griuvimui. Skaudžiausi, bet rečiau pasitaikantys būna netikėti griuvimai neatliekant jokio sudėtingo elemento, kada tiesiog užkliūnama už dantukų, praslystama per giliai įvažiuojant pavažos briauna ar tiesiog susiduriama su kitu čiuožėju.

Šaltis tikrai yra neatsiejama čiuožimo dalis. Šalčiu daugiau skundžiasi pradedantys čiuožti, nes nemažai laiko ant ledo yra skiriama pratimų išaiškinimui, o ir patys pratimai atliekami atsargiau, ramiau. Bet intensyviai su jėga atliekant pratimus būna, kad ir karšta pasidaro.

  1. Kokios įtakos čiuožiančiojo organizmui turi žema aplinkos temperatūra užsiėmimo metu?

Visiems puikiai yra žinoma, kad įšilusiam kūnui yra lengviau atlikti judesius nei sustirusiam nuo šalčio. Kaip jau ir minėjau, su šia problema daugiausiai susiduria pradedantieji, kurie daugiau laiko praleidžia stovėdami ir klausydami trenerio bei atsargiau atlieka pratimus. Esant šaltesniai aplinkos temperatūrai energija naudojama ir kūnui šildyti ir pratimui atlikti, todėl greičiau pavargstama.

Taip pat pernelyg šaltas aplinkos oras labiau įšaldo ledo paviršių, jis tampa kietesnis, juo sunkiau slysti, todėl reikia panaudoti daugiau jėgos ir vėlgi raumenys greičiau pavargsta. Tačiau šiuolaikinės ledo arenos yra pakankamai gerai šildomos. Ir vertėtų nepamiršti, kad darbas šaltame ore grūdina ir netgi jaunina!